Dviratis ir žiema

Atšalus orams ar iškritus sniegui daugelis dviratininkų, kurie dar nebuvo bandę važiuoti žiemą, mano, kad važiavimas tokiomis oro sąlygomis yra pernelyg sudėtingas ir pavojingas. Nieko panašaus! Asmeniškai aš pats jau kelis metus iš eilės žiemą važinėju praktiškai kiekvieną dieną. Tačiau mano stažas labai nedidelis, palyginus su žmonių, kurie jau keliolika metų kiekvieną dieną važiuoja į darbą, dažnai nemažus atstumus. Dauguma Jūsų sakys: „ŠALTA!!!“. Tokiu atveju atsakymas: „O kodėl nešalta slidinėti, bėgioti ar užsiimti kitokia fizine veikla žiemos metu atvirame ore? Juk judėdamas žmogaus kūnas gamina šilumą.“

 Važiuoti dviračiu žiemą yra įmanoma, bet, žinoma, reikia tam pasiruošti ne tik materialia prasme, bet ir psichiškai. Po trumpo pasiruošimo daugelis gali pabandyti išsiruošti į trumpą pusdienio kelionę, kuri pavirs nauja patirtimi savo mėgstamoje sporto šakoje.

Dviračiu žiemą yra daug lengviau važiuoti miesto ribose, nes paprastai keliai bei šaligatviai yra geriau prižiūrėti. Be to, važiavimas mieste, paruoštu tam tikslui dviračiu, nedaug skiriasi nuo važiavimo bet kuriuo kitu metų laiku – be abejo, skiriasi tik tuo, kad žiemą vilkime šiltesnę aprangą. Bet jei ir toliau laikotės tvirtos nuomonės ir vis dar manimi netikite, apsilankykite čia http://www.icebike.org/  Svetainė skirta radikaliai nusiteikusiems dviratininkams, pasiryžusiems važinėti bet kokiu oru. Bet tai dar ne viskas: Aliaskoje kiekvienais metais vasarį 1800 km distancijoje vyksta Iditarod Race – maratonas, skirtas dviratininkams, pėstiesiems ir slidininkams. Aliaskoje tuo metu neretai temperatūra krenta žemiau -30 laipsnių Celsijaus.

Nors gali pasirodyti paradoksalu, bet žiema - tai gana draugiškas laikotarpis dviratininkams. Praėjus rudens lietingiems orams, šaltis padaro važiavimą daug malonesniu: nėra purvo ir balų, rečiau susiduriama su krituliais. Kai nukrenta sniegas, kelio paviršius tampa šviesesnis, todėl dieną ir naktį dviratininkai yra daug geriau matomi kelyje. Nesutvarkytas, suspaustas sniegas išlygina skyles kelyje ir leidžia lengviau įvažiuoti į šaligatvį. Žinoma, esama laikotarpių, kai atsiranda nemalonių kliūčių, tokių kaip: gausus sniegas ir jo krituliai, atlydžiai, paverčiantys sniegą šlapia pliurze ir po jų ateinantys šalčiai, paverčiantys kelią „ledo arena“ ir taip paralyžiuojantys eismą. Tačiau nepalankių dienų tuo metų laikotarpiu pasitaiko nedaug. O kaip visgi tam „viskam“ pasiruošti?

KOKĮ DVIRATĮ RINKTIS?

Žiemą dviratis nusidėvi žymiai greičiau nei bet kuriuo kitu metų laiku. Pats rėmas nukenčia nedaug, tačiau stabdžių ir perjungėjų mechanizmai bei varomasis mazgas yra priverčiami dirbti ekstremaliomis sąlygomis ir tai lemia jų prastesnį darbą. Todėl tiems, kurių dviračiai turi aukštos klasės detales patartina žiemos laikotarpiui pakeisti paprastesnėmis,  pigesnėmis, padėvėtomis.

Dar geriau tam tikslui įsigyti pigų dviratį, jei dviratis bus daug eksploatuojamas. Dviračio su Shimano TY-20 sistemom, turėtų pilnai pakakti. Tokio nebus gaila, o jo kokybė ir žiemą ir vasarą liks tokia pati (juk blogesniu jau netaps). Neblogas variantas tai pat būtų senas olandiškas dviratis su vidinėm pavarom, kurios yra atsparesnės išoriniams veiksniams.

Negalima pamiršti stabdžių. Tiek V-brakes, tiek cant level tipo stabdžiai gali tiesiog užsikimšti sniegu - taip arba apsunkindami stabdymą arba visiškai neleisdami stabdyti.

APRANGA

Nuo mažens girdime "apsirenk šiltai". Tai tiesa, einant į mokyklą ar į darbą turime apsirengti tinkamai - tai yra taip, kad išėjus į lauką būtų mums šilta. Tačiau važiuojant dviračiu turime rengtis kitaip. Turime balansuoti ant šiluminio komforto ribos. Kodėl? Tai paprasta – minant, mūsų kūnas gamina šilumą. Jei apsirengsime taip, kaip kiekvieną dieną - tiesiog perkaisim. Tinkama apranga lemia tai, kad kūno išskiriama šiluma yra atitinkamai prarandama dėl išorinio veiksnio - šalčio.

Svarbiausias dviratininko aprangos elementas žiemą tai šiltos pirštinės. Be jų sunku įsivaizduoti važiavimą dviračiu žemomis temperatūromis. Važiuojant greičiau be pirštinių ar su prastomis pirštinėmis delnai sustingsta ir pradeda skaudėti. Užtenka kelių minučių, kad jie nušaltų. Taigi jos turi būti visiškai vėjo neprapučiamos – pirštinės vien iš vilnos ar polartec medžiagos nėra tinkamos. Geriausiai jei jos turi windblock ar windtex medžiagos sluoksnį.

Antras svarbus dalykas, kuris būtinas dviratininko aprangoje tai šiltas šalikas arba skara. Tiems, kas susidūrė su gerklės peršalimu, manau, aiškinti nereikia.

Trečias svarbus dalykas - tai kepurė. Pageidautina su snapeliu, kuris veiksmingai apsaugo veidą, ypač akis, esant pūgai. Esant labai žemoms temperatūroms galite užsimauti Balaclava tipo kepurę, taip apsaugodami ir skruostus nuo šalčio. Kai nėra itin šalta, aišku, pakaks ir paprastesnės. Neuždengtą veido dalį verta tada patepti riebiu kremu veidui. Ir daaaaaar. Nesvarbu kokia būtų lauko temperatūra, bet niekada nepamirškite šalmo. Galvos susidūrimas tiek su apsnigtu, tiek su apledėjusiu paviršiumi tikrai nebūna malonus.

Kiti aprangos elementai iš esmės jau Jūsų paties pasirinkimas. Tačiau kiekvienas individualiai turi nustatyti savo drabužių rinkinį įvairioms temperatūroms. Paprastai galioja kelių drabužių sluoksnių taisyklė. Trys plonesni marškinėliai šilumą palaikys geriau nei vienas storas megztinis. Taip yra dėl to, kad ne medžiaga mus saugo nuo šalčio, o oro tarpai esantys tarp drabužių sluoksnių.

Jei dar neturite drabužių iš specialių medžiagų verta juos įsigyti. Būtent žiemą labiausiai bus matomi skirtumai tarp marškinėlių pagamintų iš medvilnės ir tarp specialių audinių drabužių, pritaikytų aktyviam laisvalaikiui bei sportui. Jau po kelių minučių važiavimo šaltyje, kai temperatūra yra žemiau nulio, medvilniniai marškinėliai bus drėgni nuo prakaito ir vandens garų, o specialus audinys, pralaidus kūno šilumai, išliks sausas arba bent užtikrins tai, kad kūno paviršius liktų sausas.

Vien "kvėpuojančių" marškinėlių nepakaks. Reikia ir toliau paisyti“sluoksnių teorijos", tačiau tie sluoksniai turi būti sudaryti irgi iš drabužių, padarytų iš specialių audinių pvz., termoapatiniai, apšildytas džemperis iš specialių medžiagų ir striukė iš membraninės medžiagos, kuri kvėpuoja bet nepraleidžia vėjo.

Būtent išorinis sluoksnis privalo būti atsparus vėjui. Tai įvairios striukės iš tokių medžiagų, kaip Goretex, Windtex, Sympatex, Airtex, Hydrotex arba Climatex...vienu žodžiu – medžiagų, kurių pavadinimas baigiasi galūne "TEX".

Tarp dviratininkų paplitęs įsitikinimas dėl kenksmingo šalto oro poveikio kelio sąnariams. Todėl daugelis dviratininkų šilumos palaikymui ant kelių maunasi specialius pašiltintus antkelius. Antkeliai tikrai dar niekam nepakenkė. Esant kelių sąnarių skausmui, jie tuo labiau rekomenduojami. Gydytojų nuomone, šaltis dažniausiai ne sukelia ligas, o tik išryškina jau prasidėjusių ligų simptomus.

Prisiminkite dar ir tai, kad nušalti galima, kai lauko temperatūra gerokai viršija 0 ° C! Taip gali atsitikti esant didelei oro drėgmei ir stipriam vėjui net jei lauke temperatūra siekia +5 ° C!

Labiausiai pažeidžiamos nušalimams yra tokios kūno vietos: pėdos, delnai ir veidas.

BATAI

Jei ruošiatės dažnai važinėti ar net keliauti žiemos metu, turėtumėte investuoti į batų pašiltinimus. Klaidinga mautis dvi poras kojinių važinėjant su vasariniais batais, nes tikrai nebus šilčiau - automatiškai sumažės vietos pėdai ir taip bus sutrikdyta kraujotaka. Pėdos pirštai tokiam bate negalės judėti ir tiesiog jausite šaltį (ši taisyklė galioja visiems batams, ne tik važiuojant dviračiu).

ŠILDYTUVAI

Tiems, kurie ruošiasi ilgesnei kelionei žiemos metu ir tiems, kurie nepakelia šalčio, galima pasiūlyti šildytuvus - šildymo maišelius. Yra tiek vienkartinių, tiek daugkartinių. Daugkartiniai yra praktiškesni. Praktiškiausi yra delno dydžio. Palanksčius juos, įvyksta cheminė reakcija ir turinys užkaista. Kaina svyruoja maždaug nuo 20 iki 40 Lt. Jų skleidžiama šiluma siekia 40-50 C, išsilaikydama 20-30 minučių. Šios šildytuvus galima gauti geroje turistinių prekių parduotuvėje ar pas mus.

VAŽIAVIMO TECHNIKA

Važinėjimas žiemą skiriasi nuo kitų sezonų tuo, kad kelio paviršius tampa nenuspėjamas. Esant minusinei temperatūrai ir važiuojant gana greitai, galime staigiai iš sauso asfaltuoto paviršiaus patekti ant apledėjusios balos. Taigi žiemą reiktų vengti greito važiavimo ir staigių manevrų. Tai ypač svarbu, kai kelio paviršius padengtas plonu sluoksniu sniego ir nežinia kas slypi po juo. Klastingiausi būna duobėti keliai ir metaliniai tiltų, šulinukų paviršiai, ypač jei jie paslėpti po baltais pūkeliais.

Važinėjant dviračiu žiemą, turite atsiminti keletą dalykų:

• Pradedami važiuoti ir norėdami įgauti pagreitį naudokite aukštesnes pavaras, taip sumažindami riziką prarasti sukibimą.
• Sumažinę sėdynės aukštį, sumažinate dviračio svorio centrą, o tai pagerina stabilumą važiuojant slidžiais paviršiais. Aišku, žema sėdynė gali trukdyti minti, tačiau žiemą nereiktų važiuoti per greitai, todėl tai nėra didelė problema.
• Tiesi pozicija padeda geriau išlaikyti pusiausvyrą. Jei esate sportiškos žemos sėdėsenos mėgėjas, tai žiemą rekomenduojama naudotis aukštesne vairo iškyša ir labiau išlenktu vairu (arba maksimaliai pasikelti vairą - geriausiai pakelti virš balnelio lygio).
• Esant kritinės situacijos rizikai, visada galima nulipti nuo dviračio ir tiesiog jį nunešti, vesti arba perkelti per pavojingą atkarpą. Tačiau dviratininkas turi būti labai atsargus. Mažiau patyrę gali būti labai nustebinti tuo, kaip neįtikėtinai slidus (pėsčiomis) kelio dangos paviršius važiuojant dviračiu tampa  „saugesniu“ ir nejaučiama jokio diskomforto.
• Važiojant slidžiu keliu visada stabdykite švelniau, o posūkio metu stenkitės per daug nelenkti dviračio į šoną. Kiekvieną klaidą jausite daug akivaizdžiau (kartais ir skaudžiau:), bet pusiausvyros pojūtis turėtų greitai prisiderinti prie naujų važiavimo subtilybių. Būtent visiškai kitokios važiavimo sąlygos žiemos metu gali suteikti daug džiaugsmingų ir įdomių akimirkų :) + išlavins važiavimą per gilų purvą.
• Verta prisiminti dar ir tai, kad trijų taškų atrama yra saugus būdas suvaldyti situaciją slidžiame kelyje. Tvirtai laikydami vairą, visada galite pasiremti viena koja
• Padangų sukibimą su kelio paviršiumi galite neabejotinai pagerinti, sumažinę dalį oro padangose (žinoma, reikia jausti ribą ir neišleisti per daug). Nukentės greitis, bet... vėl pasikartosiu - žiemą nereikėtų važiuoti greitai ir agresyviai.
• Važiuojant žiemą gali kilti problemų su galinių pavarų keitimu, nes dažnai žemoje temperatūroje jie tiesiog užšąla. Deja, sunku čia ką nors patarti, kadangi iš galinių pavarų žvaigždžių bloko kartais lieka tik milžiniškas ledo ir sniego gabalas. Tokiu atveju, geriausia iš anksto užsimesti universaliausią pavarą (pvz. ketvirtą ar penktą). Tokiomis sąlygomis geriau pasitvirtina esančių galinėje stebulėje vidinių pavarų sistema.
• Jei naudojate SPD pedalus, pagalvokite ar žiemos metu ne geriau pakeisti juos į klasikinius pedalus. Pirma priežastis tai SPD pedalų užsikimšimas sniegu ir ledu apsunkina įsisegimą ir išsisegimą iš pedalų, o antra  priežastis - tai sugaištas laikas skirtas išsisegimui jei situacija priverčia pasiremti koją.
• Važiavimas minkštu sniegu primena važiavimą smėlio keliais. Taigi prieš žiemos sezoną verta pasitreniruoti, tam kad pajustumėte važiavimą tokiomis sąlygomis.

ŽIEMINĖS PADANGOS

Jei dar kas nežino apie žieminių padangų, skirtų dviračiams, egzistavimą, tai verta susipažinti su tokio tipo produktais. Spygliuotas padangas gamina tokios firmos kaip: suomių Nokian, vokiečių Schwalbe, taivano Kenda ir kt. Padangos tinka tiek miesto, tiek užmiesčio keliams. Modeliai tarpusavyje skiriasi protektoriumi ir spyglių kiekiu.

Žieminės padangos, tai praktiškai vienintelis pakeitimas dviratyje pritaikant jį žiemai, kurį galite atlikti patys. Galima dar extra atveju pasirinkti kuo platesni ratlankį - kad ratų sąlyčio plotas su žeme būtų didesnis. Bet tokie sprendimai yra ženkliai brangesni ir taikomi tik tam tikrais konkrečiais atvejais. Pvz. besiruošiant minėtosioms varžyboms Aliaskoje.

Žieminių padangų yra ir 26 ir 28 colių ratams. Tai brangesnis produktas, kaina už vienetą siekia >100 litų. Bet dauguma dviratininkų lieka patenkinti tais produktais, nors, be abejo, jos sudaro didesnį pasipriešinimą riedėjimui nei įprastos. Tačiau atminkite, kad spygliuotos padangos nėra stebuklingos! Iš tiesų jas užsidėti naudinga, kai žinote, jog įvažiuosite į visiškai apledėjusi paviršių, bet praktiškai niekas ant ledo nevažinėja. Paprastai susiduriame su suspaustu sniegu, su kurio gana gerai susidoroja geros padangos. Geros žieminės padangos tai tokios, kurios turi gilų ir agresyvų protektorių ir tos, kurių protektoriaus raštas lengvai valosi nuo sniego. Jei nuspręsite naudoti padangas su spygliais – visų pirma užsidėkite tokią padangą ant priekinio rato! Taip yra dėl to, kad svarbiau yra išlaikyti vairavimo stabilumą nei padidinti varančio rato sukibimą. Jokios naudos negausite, jei varantis ratas gerai sukibs ir teiks atitinkamą greitį, kai tuo tarpu visiškai nevaldysite dviračio slidžiame kelyje. Visgi dauguma „žiemos dviratininkų“ mieste nekeičia jų išvis ir naudoja tas pačias, kurias naudoja vasarą. Dar skeptiškiau nusiteikę naudoja geras purvo dangai skirtas MTB ir cyclocross padangas ir nepripažįsta spygliuotųjų.

Žiemines padangas galite nusipirkti arba pasidaryti patys. Antras sprendimas turi tik vieną privalumą -  yra pigus tačiau daug greičiau susidėvintis.

Prieš pirmą kartą gyvenime išvažiuojant į apsnigtą gatvę, verta pabandyti pavažiuoti kokioje nors lygioje ir saugioje vietoje: kieme, parke, ramioje gatvėje. Jei sniego nėra, tai nereiškia, kad negalite būti nustebinti aptikdami jį grįžtant iš darbo, universiteto, mokyklos namo.